Pranešimas Kauno arkivyskupijos kunigų ugdymo konferencijoje 2016 m. gruodžio 14 d. Publikuotas „Bažnyčios žiniose“ Nr. 3 (441), 2017.(...) Vatikano II Susirinkimo dekretais Optatam totius ir Presbyterorum ordinis Šventasis Tėvas Pranciškus mums labai gražiai pristatė, koks turi būti ganytojas, kokio reikia šių dienų Bažnyčiai.
Jis gerai sakė, kad šie du dekretai yra sėkla, kurią Susirinkimas pasėjo Bažnyčios gyvenimo laukuose; ji per šiuos dešimtmečius užaugo ir tapo gražiu augalu; žinoma, randasi ir sausų lapų, bet augalas pilnas žiedų ir vaisių, kurie puošia šių dienų Bažnyčią. Suvokdamas, kad pašaukimas į kunigystę yra Dievo dovana, kurią Jis duoda kai kuriems dėl visų gėrio, ir, remdamasi mažąja teologine kunigystės santrauka, kurią mums pateikia Laiškas žydams, kur sakoma: Juk kiekvienas kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Tad gyvena kartu su kitais žmonėmis kaip broliai tarp brolių, Šventasis Tėvas mums pristato trumpą sintezę apie kunigystę ir jos misiją, apsistodamas prie trijų pamatinių dalykų.
Kunigai yra: paimti iš žmonių; paskirti atstovauti žmonėms; esantys „kartu su kitais žmonėmis“.
Kunigas yra žmogus, gimęs žmogiškajame kontekste; ten jis išmoksta pirmųjų vertybių, panyra į tautos dvasingumą, pripranta prie santykių. Kunigai taip pat turi ir savo istorijas, jie ne „grybai“, kurie Šventimų dieną visai netikėtai išdygsta katedroje. Labai svarbu, kad tiek ugdytojai, tiek patys kunigai prisimintų tai ir mokytų prisiminti tą asmeninę istoriją eidami formavimo keliu.
Kunigas visuomet turėtų prisiminti, iš kur buvo paimtas – iš kaimenės, neužmiršti savo mamos ir močiutės! Tai jau yra sakęs šventasis apaštalas Paulius Timotiejui. Tai reiškia, kad negalima tapti kunigu tikint, kad formacija vyksta laboratorijoje; ne, tai prasideda šeimoje perduodant tikėjimo „tradicijas“ ir per visą šeimos gyvenimo patirtį.
Reikia, kad ugdymas būtų suasmenintas, nes yra konkretus asmuo, kuris yra kviečiamas į mokinystę ir kunigystę, visuomet turint mintyje, kad vien tik Kristus, Mokytojas, yra tas, kuriuo reikia sekti ir į Jį lygiuotis.
Šeima yra pagrindinis „pašaukimų pastoracijos centras“. Šeima, „namų bažnyčia“, yra pirmoji ir pamatinė žmogiškosios formacijos vieta, kur jaunas žmogus brandina troškimą priimti pašaukimą ir eiti pašaukimo keliu su visišku įsipareigojimu ir atsidavimu. Šeimoje ir kituose bendruomenės kontekstuose – mokykloje, parapijoje, asociacijose, draugų grupėse – išmokstame santykių su konkrečiais žmonėmis, santykis su jais mus keičia, ir dėl jų tampame tuo, kas esame.
Taigi, geras kunigas visų pirmiausia yra žmogus su savo savitu žmogiškumu, žinantis ir pažįstantis asmeninę pašaukimo istoriją su visais turtais ir žaizdomis ir išmokstantis su ta istorija taikiai gyventi, pasiekdamas giluminį džiaugsmą, Viešpaties mokinio džiaugsmą. Tad žmogiškoji kunigų formacija yra būtinybė, kad jie išmoktų ne kovoti su savo trūkumais, bet geriau duoti vaisių pasitelkiant tuos talentus, kuriais yra apdovanoti.
Kunigas, būdamas taikus žmogus, mokės skleisti ramybę savo aplinkoje net ir sunkiais momentais, perduodamas santykio su Viešpačiu grožį. Todėl nenormalu, kad kunigas dažnai būna liūdnas, nervingas ar kieto charakterio; tai negerai ir į gera neveda nei kunigo, nei jo tautos. Kaip kad dažnai mums primena popiežius Pranciškus, jeigu tu sergi, esi nervingas, eik pas gydytoją! Pas dvasinį gydytoją ir į kliniką: tau abeji duos vaistų, kurie tau padės! Bet prašau nepaversti tikinčiųjų atpirkimo ožiais, ant kurių išliejate savo pyktį! Neverskite kentėti tikinčiųjų dėl savo nervingos ir blogos nuotaikos; visada su jais būkite geraširdžiai.
Mes, kunigai, esame džiaugsmo apaštalai, skelbiame Evangeliją, tai yra tobulą „gerą ir džiaugsmingą naujieną“; žinoma, ne mes suteikiame Evangelijai jėgą – net jeigu kai kurie tuo tiki, – tačiau mes galime arba palengvinti, arba sukliudyti žmogaus susitikimą su Evangelija.
Mūsų žmogiškumas yra „molinis indas“, kuriame saugome Dievo brangenybę, indas, kuriuo privalome rūpintis, kad galėtume perduoti nuostabų jo turinį. Kunigas negali prarasti savo šaknų, jis visuomet lieka žmogus iš tautos ir kultūros, kuri jį pagimdė; mūsų šaknys mums padeda prisiminti, kas esame ir kur Kristus mus pašaukė.
Mes, kunigai, neateiname „iš aukštybių“, bet esame pašaukti, pašaukti Dievo, kuris mus paima „iš žmonių“, kad paskirtų „atstovauti žmonėms“. Tai yra pamatinis presbiterių gyvenimo ir tarnystės taškas. Atsiliepiant į Dievo pašaukimą, tampama kunigais tarnauti broliams ir seserims.
Viešpaties paveikslai, kuriais remiamės kunigiškoje tarnystėje, yra aiškūs. Tai yra: Vyriausiasis Kunigas, vienodai artimas Dievui ir žmonėms; Tarnas, kuris mazgoja kojas ir tampa artimas patiems silpniausiems; Gerasis Ganytojas, kurio vienintelis tikslas yra rūpestis dėl kaimenės. Tai trys paveikslai, į kuriuos turime žvelgti galvodami apie žmonėms siųstų tarnauti kunigų tarnystę, kad žmones pasiektų Dievo gailestingumas ir Jo gyvenimo Žodis.
Mes nesame kunigai patys sau, o mūsų šventumas yra labai glaudžiai susijęs su mūsų tauta, mūsų patepimas – su jos patepimu: tu esi pateptas dėl tavo tautos. Reikia žinoti ir prisiminti, kad esame „sutverti tautai“ – Šventai tautai, Dievo tautai, ir šis suvokimas padeda kunigams negalvoti apie save; padeda būti autoritetais, bet ne autoritarais; tvirtais, bet ne užkietėjusiais; džiaugsmingais, bet ne paviršutiniškais; vienu žodžiu, padeda būti ganytojais, o ne pareigūnais.
Kunigas privalo išmokti džiaugtis, kitaip sakant, turėtų niekad neprarasti sugebėjimo džiaugtis: jeigu šitai praranda, vadinasi, kažkas jau yra negerai. Privalu bijoti surambėjimo griežtume. Bijoti griežtų kunigų. Kaip kad mums primena šventasis Ambraziejus, kur yra gailestingumas, ten yra Viešpaties Dvasia, o kur yra griežtumas – ten vien tik Jo tarnautojai. Tarnautojas be Viešpaties tampa griežtas, o tai pavojus Dievo tautai. Turime būti ganytojai, ne pareigūnai.
Visa kunigų formacija yra nukreipta paruošti juos misijai, kuri skirta Dievo tautai ir visai žmonijai.
Žmogiškąjį – intelektualųjį ir dvasinį – ugdymą natūraliai užbaigia pastoracinis ugdymas, apimantis dorybes ir asmenines nuostatas. Kai visa tai susijungia į harmoniją ir susivienija su tikru misionieriaus uolumu, tuomet per visą gyvenimo kelionę kunigas gali vykdyti Kristaus ir Jo Bažnyčios jam patikėtą misiją.
Vykdant šią mūsų ganytojišką misiją, reikia nuolat vengti suklupti vienoje iš didžiausių klaidų kunigo ir pasauliečio santykyje, kuri yra klerikalizmas. Čia, iš vienos pusės, panaikinama krikščionių asmenybė ir sumenkinama Krikšto malonė, iš kitos pusės, baigiasi tuo, jog gimsta „pasaulietinis elitas“, tai yra kai įsipareigojusiais pasauliečiais laikomi tie, kurie dirba „kunigų“ reikaluose; tuo pat metu net nesusivokiant visiškai pamirštamas ir apleidžiamas tikintis žmogus, kuris dažnai sudeda paskutines viltis savo kasdienėse kovose tam, kad gyventų tikėjimu. Šitokių situacijų klerikalizmas negali pamatyti, nes yra labiau susirūpinęs dominavimu nei procesų kūrimu.
Bažnyčia nėra elitinė kunigų, pašvęstųjų, vyskupų bendruomenė, mes visi sudarome Šventąją Dievo tautą, taigi tas faktas, jog pasauliečiai darbuojasi viešajame gyvenime, reiškia, jog vyskupai ir kunigai turi ieškoti būdų, kaip juos padrąsinti, palaikyti visuose jų bandymuose ir pastangose, kurias jie šiandien deda, kad palaikytų gyvą viltį ir tikėjimą prieštaravimų kupiname pasaulyje, ypač dėl pačių vargingiausiųjų ir su pačiais vargingiausiaisiais. Tai reiškia, jog kaip ganytojai turime įsipareigoti savo tautai ir būti su savo tauta, palaikyti jos tikėjimą ir viltį, skatindami artimo meilę ir broliškumą, gėrio, tiesos ir teisingumo troškimą.
Nelogiška ir netgi neįmanoma galvoti, kad mes, kaip ganytojai, turėtume turėti sprendimų monopolį daugybei gyvenimo iššūkių, kuriuos pateikia dabartinis gyvenimas. Turime būti savo žmonių pusėje, palydėdami juos jų ieškojimuose, skatindami tokį mąstymą, kuris padėtų atsakyti į dabartinę problematiką.
Mūsų, ganytojų, džiaugsmas, turi kilti iš pagalbą teikiančio mūsų vaidmens, skatinančio pasauliečių veiklas Bažnyčioje ir visuomenėje, bet ne todėl, kad mes iš savo geros valios duodame jiems leidimą visai jų veiklai, o dėl jų savosios teisės ir statuto. Pasauliečiai yra dalis Šventosios Dievo tautos, todėl yra Bažnyčios ir pasaulio pirmeiviai; mes esame pašaukti tarnauti jiems, o ne naudotis jų patarnavimais.
Pagaliau, tai, kas gimė iš tautos, turi pasilikti su tauta; kunigas yra visada „su kitais žmonėmis“; jis nėra pastoracijos ar evangelizacijos profesionalas, kuris ateina ir atlieka tai, ką turi padaryti; gal ir gerai atlieka, bet taip, tarsi tai būtų jo amatas, o paskui išeina gyventi savo atskiro gyvenimo.
Tampama kunigais, kad būtume artumoje su žmonėmis. Bet taip pat norėtųsi vyskupų artumo savo kunigams. Yra vyskupų, kurie atrodo nutolę nuo kunigų... O taip norėtųsi artumo. Ir tai yra tėvo meilė, broliškumas. Taip pat yra kitas dalykas, kurį, regis, vyskupai pamiršo, – Tridento rezidavimo dekretas dar tebegalioja! Ir jeigu vyskupas, nebenorėdamas būti vyskupijoje, išvyksta iš jos suradęs galybę pasiteisinimų, Šventasis Tėvas mums sako, jog tuomet turėtų verčiau atsistatydinti ir atsidėti kelionėms po pasaulį, šitaip padarydamas kitą labai gerą apaštalavimo darbą. Bet jeigu esama vyskupijos vyskupu, tuomet privalu gerbti gyvenamąją vietą. Svarbu šie du dalykai: artumas ir gyvenamoji vieta. Tampama kunigais, kad būtume su žmonėmis, o vyskupas yra pirmasis vyskupijos kunigas!..
Gėris, kurį kunigai gali padaryti, gimsta ypač iš jų artumo ir iš švelnios meilės žmonėms. Kunigai nėra filantropai ar pareigūnai, jie tėvai ir broliai. Kunigo tėviškumas duoda daug gero.
Gailestingumo esmė yra artumas, mylintis žvilgsnis: padėti patirti gyvenimo pagal Evangeliją grožį ir Dievo meilę, kuri tampa konkreti taip pat ir per jo tarnus. Dievas yra tas, kuris niekada neatstumia. Ir čia reikėtų pagalvoti apie klausyklą.
Visada galima atrasti būdų suteikti išrišimą. Gerai priimti žmogų. Bet pasitaiko atvejų, kai žinome, kad negalime suteikti išrišimo. Ir tokiais atvejais nereikėtų sakyti: Ne, dėl šito aš negaliu tau suteikti išrišimo, eik lauk. Tai nėra geras metodas. Jeigu negalima duoti išrišimo, reikėtų paaiškinti ir pasakyti: Dievas tave myli, myli be galo. Yra daugybė kelių ateiti pas Dievą. Aš negaliu tau suteikti išrišimo, bet tave palaiminu. Ir visada sugrįžk čia, ir kiekvieną kartą suteiksiu tau palaiminimą kaip ženklą, kad Dievas tave myli. Tuomet tasai vyras ar toji moteris nueina kupini džiaugsmo, nes rado Tėvo, kuris niekada neatstumia, vienu ar kitu būdu jį apkabina, paveikslą.
Kunigui svarbu ir gera sąžinės peržvalga: jeigu Viešpats sugrįžtų šiandien, kur mane atrastų? Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 21). O mano širdis – kur ji? Tarp žmonių, besimeldžianti su žmonėmis ir už žmones, besidžiaugianti jų džiaugsmais ir išgyvenanti dėl jų kančių ar labiau pasaulio dalykuose, žemiškuose reikaluose, mano „privačiose erdvėse“? Kunigas negali turėti privačios erdvės, nes visuomet yra su Viešpačiu arba su tauta. Netgi poilsyje neturėtų būti privačios erdvės. Toks yra apaštalo uolumas.
Atsakymas į šį klausimą – kur yra mano širdis? – turėtų padėti kiekvienam kunigui kreipti savo gyvenimą ir savo tarnystę į Viešpatį.
Vatikano II Susirinkimas paliko Bažnyčiai šiuos „brangius perlus“. Leidžiamės jų ieškoti, kaip pirklys iš Evangelijos pagal Matą (13, 45), tam, kad gautume naują postūmį, naujų priemonių misijai, kurią Viešpats mums patiki, tam, kad vis labiau būtume perkeisti į Jį, būtume geri kunigai pagal Viešpaties širdį, o ne pareigūnai! Dėkoju už jūsų dėmesį ir už jūsų kantrybę.
Nuotrauka: Apaštališkasis nuncijus Pedro Lopez Quintana
